Obojus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Obojus

Šiuolaikinis obojus su liežuvėliu
Medinis pučiamasis instrumentas
Hornbostel–Sachs klasifikacija422.112-71
(aerofonas su dvigubu liežuvėliu ir klaviatūra)
IšsivystėXVII a. viduryje iš šalmojaus
Garsų diapazonas
Susiję instrumentai
Mažasis obojusobojus d'amoreanglų ragasobojus da cacciaVienos obojusbosinis obojushekelfonaskontrabosinis obojuspistonas
Muzikantai
Obojininkų sąrašas (anglų k.)

Obojus (pranc. Hautbois – aukštas medis, (angl. Oboe) – medinis pučiamasis muzikos instrumentas, pučiamasis liežuvėlinis aerofonas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Obojaus prototipų nuo seno turėjo daugelis tautų. Jų būta sen. Egipte, Graikijoje, Romoje. Orkestre pradėtas vartoti XVII a. Prancūzijoje.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiesus 590–610 mm ilgio vamzdelis, į galą kiek platėja. Turi virš 20 garsyklių, kurių dauguma uždengtos metaliniais vožtuvėliais. Garsas išgaunamas pučiant dvigubą liežuvėlį.

Vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grojama simfoniniuose orkestruose, pučiamųjų instrumentų orkestruose, kameriniuose ansambliuose, solo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]